Mažasis mielasis suoliukas

- Mama?

Negalėjau nesistebėti, kad sulaukiu jos skambučio antrą kartą per savaitę. Mane ir taip kamavo nemiga svarstant kas pasikeitė, kas tokio nutiko, kad mama sugebėjo perlipti save ir man paskambinti, pasakyti, kad pasiilgo, pakviesti susitikti. Tuo labiau, tenai bus ir tėvas. Šitai mane šokiravo labiausiai. Skaityti toliau »

- Aš pati pasiimsiu,- Lulu išsišiepė ir kilstelėjo antakius tiesdama ranką per manę link pintinės su obuoliais, padėtos ant spintelės. Aš ant jos sėdėjau.

- Prašau,- mostelėjau rankomis, lyg sakydamas “Ir kas tau neleidžia?”. Lulu dirbtinai susiraukė, tada nusijuokė vėl lenkdamasi per mane prie krepšio. Žinojau, kad ji iš tiesų nenori obuolių taip labai, tačiau tai buvo linksmas žaidimas lietingą dieną. Jaučiausi kaip vienas tų mulkių iš filmų, kuriuos žiūri apsiseilėjusios paauglės. Tačiau buvau laimingas mulkis.

Lulu kaip mažą piksė tiesiog spirgėjo, ir jai dar kartą lenkiantis per mane, sugriebiau ją už liemens ir užsikėliau ant savęs. Jos kojos apsivijo mano liemenį, mano lūpos susirado josios. Trumpą akimirką bučiavomės, tada Lulu atsitraukė.

- Taip keista,- tarė. Iškvėpdamas nusišypsojau.

- Žinau.

Buvo ketvirtadienis, visa savaitė atrodo praskriejo pro šalį. Tikriausiai smagiau niekuomet nesu gyvenęs. Negalėjau savimi patikėti, kad ankščiau nepaklausiau Fredžio. Beveik supratau jį, ir jo ulbėjimą kai būdavo su savo paukštyte, tačiau nebuvau toks skystakiaušis kaip jis. Na, bent jau ne ta prasme.

Lulu veide atsirado keista išraiška, kuri vis pasirodydavo pastarosiomis dienomis, bet stengiausi ją ignoruoti. Kai pirmą kartą paklausiau, atsakymo nesulaukiau, tad nusprendžiau laukti kol pati nuspręs pasidalinti. Kad ir kaip sunku tai būtų.

Staiga jos rankoje atsirado obuolys. Ji pasukiojo jį rankoje ir nusišypsojo.

- Ne taip jau ir sunku.

Ir atsikando jo.

Negalėjau nesistebėti ja. Kas kart į Lulu žvelgiant manyje kažkas sukirbėdavo, tačiau nenorėjau gilintis į tą kirbesį - nes gilinimasis dažniausiai užmeta viską šuniui ant uodegos. O tas laimingas viską nusineša ant jos.

Abu pasukome galvas išgirdę durų skambutį. Suėmiau Lulu už liemens ir pastačiau ją ant žemės. Tada pats nuslydau apačion.

- … jie virtuvėje,- išgirdau Betę. Netrukus pro duris jau veržėsi Fredis ir Džena.

- Labas labas labas!- sukliko Džena, juodaplaukė nykštukė. Ji puolė Lulu į glėbį, ši nusijuokė. Fredis man linktelėjo, nusivaipiau.

- Ką čia veikiat?- paklausiau.

- Ojoj, koks niurzga,- pasimaivė Džena nuliedama mane žudikišku žvilgsniu. Pripažįstu - ji nėra mano mėgiamiausias žmogus. Atsakiau tokiu pat žvilgsniu, už kurį sulaukiau nemenko niukso iš Lulu.- Mes norim pakviesti jus į kiną.

Mano antakiai pakilo, Lulu nusišypsojo matyt prisiminusi tą patį ką ir aš. Ne taip jau ir seniai mes ėjome į kiną.

- Dvigubas pasimatymas?- paklausė Lulu džiaugsmingai, tačiau mačiau, kad jai nėra taip linksma. Na taip, paskutinis dvigubas pasimatymas nebuvo nusisekęs, bet nereiškia, kad visi tokie bus.

- Kas nors ne taip?- suraukusi antakius perklausė Džena. Na, kažkiek smegenų pas jos yra, matyt.

- Ne, neeeeeee,- aukštu balsu nutęsė Lulu modama ranka.- Į kokį filmą?

- Blablabla bla bla,- išgirdau iš Dženos. Pavarčiau akis. Gerai, kad šį kart mano partnerė nebus Rodžers. Priėjau prie Fredžio.

- Tai nebuvo mano mintis,- iškarto pradėjo teisintis.

- Tikėkimės, nes jei šitas baigsis kaip anas…

- Nesakyk, kad buvo blogai,- Fredis gudriai kilstelėjo antakius. Atsidusau. Na, anas dvigubiukas baigėsi mano ir Lulu bučiniu… Ir didžiausiu barniu, kaip visada. Nenorėjau, kad ir šitas baigtųsi barniu. Pavarčiau akis.

- Nebuvo ir puikiai.

- Šį kart nebus Hanos.

- Ačiū Dievui.

- Berniukai,- suulbo Džena. Pakėliau akis į nykštukę.

- Hmm?

- Yes, love?- unisonu atsakėm su Fredžiui. Mano akys maniau išvirs lauk nuo tokio vartymo.

- Prie teatro susitikime pusę šešių, po to nueisime kur nors užkąsti.

Lulu veidas vos neišsikreipė į siaubo išraišką, žinojau, kad nederėtų, bet vos nenusijuokiau. Fredis tai pastebėjęs kumštelėjo. Džena prisistatė jam iš dešinės ir įsikibo į parankę.

- Mano darbas baigtas, dabar svarbiausia, kad pasirodytumėte.

Vos juos išlydėjus, Lulu susmuko ant sofos priešais televizorių.

- Žinau ką galvoji,- tariau.

- Nemaniau, kad moki skaityti mintis.

- Kas nemoka tavo minčių skaityti?

- Pff,- suprunkštė Lulu. Tada nusijuokė ir slogi nuotaika išgaravo.- Tai ką man rengtis? Gal tą pačią sugadintąją suknelę, kad kita nesusigadintų?

Gūžtelėjau.

- Maniau su nykštuke esat geriausios draugės.

- Na jau. Nykštukė?- Lulu prunkštelėjo ir garsiai nusikvatojo.

- Nejau tai pasakiau garsiai?- klestelėjau šalia jos ant sofos ir įjungiau telį. Rodė Pinkį ir Makaulę.

- Kiek valandų?- po penkiolikos minučių paklausė Lulu, kai jau žadėjau pareikšti faktą, jog ji yra Makaulė, o aš Pinkis. Sprendžiant pagal ūgį, aišku.

- Tuojau penkios.

- Ką?- Lulu pašoko nuo lovos.- Man reikia ruoštis!

Sutrikęs atsitiesiau sofoje.

- Tau nereikia ruoštis.- Rimtai tai maniau. O tada supratau, kad merginų supaisyti neįmanoma.

Lulu garsiai atsiduso. Nužvelgė mane.

- Tau gal ir nereikia,- galiausiai atsakė.- O man - taip.

Su tuo pasileido į laiptinę, ir kaip supratau, kas antru laiptu užšokliavo į viršų. Pavarčiau akis. Vėl.

Po penkių penkiolika, kai jau pats buvau išsimaudęs ir persirengęs normaliais rūbais, tai yra užsimetęs savo odinę striukę, laiptais nusileido Lulu. Ji vilkėjo tamsiai violetinę suknelę, ties liemeniu sujuosta juodu dirželiu. Ant rankų kelios apyrankės, ant alkūnės užmestas džinsinis švarkelis. Nurijau seilę. Lulu sučiaupusi lūpas šyptelėjo.

- Na va, galim keliauti,- pasakė ji. Linktelėjau ir rankos mostu leidau eiti pirmai į liftą.

Kai atvykom prie kino teatro paukštytė ir paukštukas jau mūsų laukė.

- Oho, Lulu! Atrodai nuostabiai!- iš karto pagyrė Džena. Nuostabiai man buvo per menkas žodis apibūdinant Lulu. Pati Džena vilkėjo kreminės spalvos suknelę ir juodą švarkelį.

- Geriau jau eikime, kol filmas dar neprasidėjo,- paskatino Lulu. Visiškai sutikau ir kumštelėjau Fredį į priekį. Paduodant kontrolieriui bilietus suskambo Lulu telefonas.

- Aš greitai,- tarė ji man ir spruko iš eilės. Nekenčiau paslapčių, ypač josios.

- Kur Lulu?- paklausė Džena. Gūžtelėjau. Ji keistai nužvelgė mane ir padavė bilietėlį. Kažkodėl šis vakaras jau atrodė sumautas ir nenusisekęs.

Norėjau, kad jis kuo greičiau baigtųsi.

_____________

Lulu: kaip ji atrodė

- Tai turėjo būti mūsų pirmasis bučinys,- po kurio laiko tarė Geibas. Mes sėdėjome ant mano suoliuko, po trimis beržais, saulė maloniai šildė mūsų veidus. Šie žodžiai priminė kažkokį filmą, bet dabar neturėjau noro gilintis kokį.

- Hmm,- numykiau.

- Žinai, Fredis buvo teisus.

- Dėl ko?

- Jis sakė, kad turiu peržengti save, neleisti tau nutolti, nes paskui bus per vėlu.

- Keista. Man tą patį sakė ir Džena.

Staiga mano galva pakilo nuo Geibo peties ir vienas į kitą įdėmiai pažvelgėme. Akyse švietė supratimas, kad šitai buvo suplanuota niekieno kito, kaip mūsų geriausių draugų.

- Negaliu patikėti,- gan piktokai iškošė Geibas.

- O aš galiu,- atsakiau nustebusi. Akimirką kitą žiūrėjom vienas kitam į akis. Mano kišenėje suburzgė mobilusis. Atsidususi ištraukiau jį ir paspaudžiau “Atsiliepti”.

- Klausau.

- Luisa?

Sustingau išgirdusi mamos balsą kitame laido gale. Nieko iš jos negirdėjau gerus tris mėnesius, ir visai jos nepasiilgau. Žinau, esu pati blogiausia dukra ir tikriausiai ji jaučiasi taip pat kaip mirus Kelei, bet negalėjau peržengti savęs ir jai paskambinti, ar, tuo labiau, aplankyti. Matyt ir ji neturėjo jėgų to paties padaryti man, tačiau nekaltinau jos.

- Taip?- atsakiau, balsas šiek tiek virptelėjo. Atsikrenkščiau. Geibas pasilenkė prie manęs, norėdamas išsiaiškinti kas sukėlė šitą mano reakciją, bet aš tik papurčiau galvą.

- Kaip… Kaip tau sekasi… dukra?- mamai taip pat buvo sunku kalbėti. Jutau, kad ji jaudinasi, sudūrė širdį supratus, kiek jai reikėjo ištverti. Dar kartą pagalvojau kokia aš siaubinga duktė, tik šį kart be kartėlio.

- Man viskas gerai, mama. O kaip tu? Kaip tėtis?- nejučia mano liežuvis lyg atsirišo, norėjau paguosti mamą, apkabinti ją… Kai mano pasaulėlis taip netikėtai susitvarkė… Nežinau, nesu religinga, bet gal tai Dievo ženklas, kad turiu sutvarkyti ir kitą savo gyvenimo dalį?

- Dėl to… Norėčiau su tavimi susitikti. Aš ir tėtis.

Tėtis?- paklausiau mintyse.

- Tėtis?- pakartojau garsiai. Nepamenu kada buvo paskutinis sykis kai mama jį pavadino tėčiu, o ne tėvu.

- Taip… Tai kaip? Ar nori su mumis susitikti?

Sutrikusi žvelgiau į priešais besidriekiantį Centrinį Parką. Mintyse perbėgo ne taip jau seniai vykęs pokalbis su Džena apie mamą - gal ir šitai ji suplanavo? Vėl papurčiau galvą ir atsidusau.

- Kur ir kada?

Galėjau įsivaizduoti palengvėjimo šypseną mamos veide.

- Penktadienį “Opia”, Renesanso viešbutyje.

Mama nenustojo manęs stebinti. “Opia” mėgstamiausias mano tėvų restoranas esantis Renesanso viešbutyje, kuris randasi Parko Aveniu. Paskutinį kartą tenai lankiausi per antrąjį Kelės gimtadienį. Jai iškeliavus dingo ir visi pasisėdėjimai restoranuose. Nesakau, kad tai manęs netenkina, ne, tiesiog buvo keista būti pakviestai į šį restoraną. Ir dar mamos.

- Kelintą?

- Septintą.

- Gerai. Iki, mama,- jau norėjau padėti ragelį, kol nebuvau šokiruota dar kokio mamos pasiūlymo, tačiau sudvejojau akimirkai ir mama tarė:

- Nekantriai laukiu, kada susitiksim. Pasiilgau tavęs, Luisa.

Tada padėjo ragelį. Telefoną nuleidau tik po akimirkos.

- Kas skambino?- nieko nelaukdamas paklausė Geibas. Jo akys skanavo mano veidą bandydamos išsiaiškinti kas ką tik nutiko.

- Tai tik mano mama.

Kingo akys dar labiau sutriko. Pasijutau nejaukiai. Negi tik ką tik mes bučiavomės ir prisipažinėjome vienas kitą mylįs? Na, iš tiesų garsiai nei vienas to nepasakėme, be vis tiek… Atsikrenkščiau ir nuleidau akis į savo rankas, kurios spaudė mobiliuką. Greitai įsikišau jį atgal į palto kišenę.

- Niekada nepasakojai man apie savo tėvus,- pasakė Geibas. Buvo keistai nejauku girdėti jį tokį susirūpinusį dėl kažko kas nėra susiję su juo. Ir miela.

- Niekada neklausei,- atsakiau ir pakilau nuo suoliuko. Skambutis nupūtė mano pakilią nuotaiką ir viskas ko dabar norėjau tai pabūti viena. Atsigulti į tą milžinišką lovą su baltais patalais ir susisukti į kamuoliuką. Užmigti. Ši diena iš tiesų baisiai varginanti.

Geibas atsistojo man iš paskos.

- Ar aš ką nors padariau?- kvailai paklausė. Tai man sukėlė šypseną.

- Juk žinai, kad ne. Tiesiog mama… tiesiog noriu namo. Gerai?

Jis įdėmiai žvelgė man į akis porą sekundžių, tada linktelėjo.

- Žinoma.

Norėjau nusišypsoti jam, ištiesti ranką ir priglausti savo delną prie jo skruosto… Bet tai buvo nauja, ir bijojau, kad viskas iš tiesų ne taip kaip man atrodo.

Grįžus atgal į apartamentus nieko nesakiusi nuėjau į savo kambarį. Eidama galvojau, kad būtų lengviau jei viskas būtų kaip ankščiau… Gal. Jaučiausi keistai nejaukiai, nežinojau kaip elgtis. Gal net mamos pasiūlymą būtų apsvarstyti lengviau, jei žinočiau, kad tai svarbu tik man vienai. Dabar žinojau, kad Kingas norės viską išsiaiškinti apie mano tėvus, ir man ramybės nebus. Tad tikėjausi pabūti viena ir gauti ramybės bent iki rytojaus.

Tačiau išlindusi iš dušo vien su savo šortukais ir laisva miegojimo maikute radau Kingą įsitaisiusį ant savo lovos.

- Ką čia darai?- paklausiau.

Jis greitai atsistojo ir priėjo prie manęs, taip mane nustebindamas. Savo rankomis suėmė manąsias.

- Nežinau, kad šiandien tave nuliūdino,- tarė jis,- Ir lauksiu tiek kiek pati norėsi, kad tai su manimi pasidalintum. Tiesiog žinok, kad aš šalia. Nenoriu, kad viskas būtų kaip ankščiau. Noriu, kad viskas būtų geriau nei ankščiau.

Su tais žodžiais jis pasilenkė prie manęs ir švelniai švelniai pabučiavo.

- Labanaktis,- pasakė ir apsisuko eiti.

- Geibai,- pašaukiau. Jis apsisuko.- Labanaktis.

Nusišypsojęs savo geibiškiausia šypsena jis išėjo iš mano kambario palikdamas mane vieną.

- Lulu!- sušukau, bet greičiausiai ji manęs neišgirdo, nes neatsisuko. Nesustojo.

Pirštai savaime įsisuko į plaukus ir pradėjo juos rauti. Ką aš padariau? Lyg pro miglą suvokiau, jog viskas ką ji sakė yra tiesa: aš buvau toks pat, kaip ji mane ir apibūdino. Malšindamas susierzinimo riksmą ištraukiau pirštus iš plaukų ir iš kišenės išsitraukiau telefoną. Kažkodėl atrodė, kad dabar protingiausia pasitarti su Fredžiu. Ir taip viską suknisau.

- Klausau?- atsiliepė Fredis slopindamas juoką. Iš balso fone supratau, kad jis pasimatyme su savo išgelbėta paukštyte.

- Tai gerai, kad klausai!

- Kas nutiko?- Fredžio balsas kaip mat surimtėjo, lyg iš mano balso supratęs kas dedasi. Spėjau taip ir yra.

- Aš viską suknisau - kaip visada. - purčiau galvą negalėdamas patikėti, kad pats taip apie save sakau. ir iki ko nusiritau? Iki ko ji privertė mane nusiristi? Kur ji dabar? Ar jai viskas gerai? Ar galėsiu visa tai pataisyti? Labai vyliausi, kad taip.

- Nesuprantu. Tu prisipažinai ir ji atsakė?

- Ne!- išrėkiau į ragelį.- Tai ji, JI prisipažino!

Akimirka tyla, tada oktava aukščiau pakilęs Fredžio balsas isteriškai klausia:

- IR TU JAI ATSAKEI?

- Nerėk ant manęs, suski! Ką man daryti geriau sakyk!

Gilus atodūsis.

- Kur Lulu?

- Ką aš, po velniais sušiktais, žinau?!

- Tada sužinok!

- Tu geriau žinai…- pradėjau, bet Fredis užriaumojo:

- Aš? Man ji nerūpi… Bent ne taip kaip tau! Jei visa šita isterija pagrįsta žinosi kur ją rasti.- Ir su tuo Fredis numetė ragelį. Taip dramatiška! Norėjau ištaškyt jam smegenis.

Bet dar kartą pakartojęs ir perkartojęs ir paperkartojęs jo žodžius supratau kur rasiu Lulu. Nors dar nežinojau ką man daryti, kaip tai pataisyti, sutvarkyti, žinojau, kad pirmas žingsnis bus ten.

Kaip koks Halkas, tik su mažiau įgriuvusių sienų, išlėkiau iš apartamentų ir greitomis sėdau į Mercedes. Variklis suriaumojo taip greitai užvestas, tačiau mano išsprogusios akys nieko nematė maldaudamos, kad būčiau teisus. Nes kur kitur ji gali būti?

Lyg su kuoka gavęs prisiminiau, kaip dar šiandien Fredis iš manęs juokėsi. Taip, tikrai žinau kur ji.

Sustojau pilnoje aikštelėje ir greitai prižiūrėtojui įkišęs kelis banknotus iššokau lauk. Atrodė jei lėčiau judėsiu, nespėsiu atsidurti reikiamoje vietoje laiku ir ji dings. Visam laikui. Negalėjau to leisti.

Bandydamas ramiai kvėpuoti sulėtinau žingsnį, kad neatrodyčiau kaip psichopatas. Pamažu galvoje dėliojosi planas - bent jo pradžia. Nežinojau kaip seksis jį vykdyti, bet meldžiau visų Jėzų, Budų, Alachų ir visų kitų pagalbos.

Ir štai, lyg iš kokio filmo, kurį taip mėgsta žiūrėti Kristen Hič (visai nesuprantu, kodėl būtent šią akimirką ją prisiminiau), ant suoliuko sėdi mano raudonplaukė. Susisupusi į paltą sėdi ant suoliuko krašto ir žiūri kažkur į šoną. Į niekur. Jos veide ramybė, ir žinojau, kad išvydus mane ji išnyks. Bet negalėjau nesutrukdyti.

Tyliai priėjau - ji manęs nepastebėjo. Atsisėdau ant kito suoliuko krašto. Jos galvą krustelėjo, bet ir vėlgi neatsisuko. Sulaikiau atodūsį - kantrybės. Toliau sėdėjau ramiai, nenuleisdamas nuo jo akių. Galbūt iš šono tai ir atrodė keistai, bet man nerūpėjo. Pirmą kartą iš tiesų man niekas nerūpėjo tik raudonplaukė ir kaip viską tarp jos ir manęs sutaisyti. Kaip panaikinti jos abejones - visas. Padaryti taip, kad dingtų ir jos ir mano kankynė, nes, po velniais aš aklas, jau seniai jai patikau. Ir vis tiek susimoviau.

Buvau tiek užsigalvojęs, kad iš pirmo net nepastebėjau, kaip Lulu krustelėjo. Tada apsisuko ir vos nepašoko nuo suoliuko, bet susilaikė. Mačiau jos akyse kiek savitvardos jai reikėjo.

- Ką čia darai?- paklausė prikimusiu balsu. Nurijau seilę bandydamas pats susitvardyti. Jai pavyko nerėkti ant manęs - man ir turi pavykti.

- Tu išbėgai, o mes nebaigėm pokalbio.

- Maniau tau nerūpi.

- Taip ir yra… Tai yra ne!- bet Lulu jau buvo pašokusi nuo suoliuko ir ruošėsi eiti.- Palauk!- paprašiau. Kas man darosi? Kodėl negaliu tiesiog imti ir būti paprastas? Paprastai imti ir pasakyti merginai, kad ji man patinka. Kad ji mane varo iš proto. Atsidusau.

- Ko man laukti, Kingai?- lėtai paklausė Lulu. Jos kimus balsas ramus, bet šaldė mane iš vidaus. - Man nusibodo, argi nesimato?

- Ne… Taip… Lulu!- ji vėl sukosi eiti, bet aš vėl pašaukiau. Kodėl ji tiesiog negali pabūti ir palaukti kol sukaupsiu drąsa? Man tai pirmas kartas!

- Geibai, aš dirbsiu Liusės aukle tiek, kiek tavo tėvai reikalaus, bet nieko, prašau, nieko iš to nesitikėk. Aš nesu silpna ir nesileisiu stumdoma, apgaudinėjama, su manimi nežaisi.- Jos balsas pamažu pamažu kilo, akys spindėjo nuo besikaupiančių ašarų. Jai buvo sunku taip sakyti kaip ir man klausyti. Kažkas manyje kilo, bet vis dar negalėjau suprasti kas. Lyg ir norėjau tiesti ranką į ją, bet ji pakėlė savąsias aiškiai pasakydama “Neliesk manęs.”

- Prašau! Padariau viską ką galėjau, tikrai, bet…

Daugiau nebegalėjau klausyti. Lulu stovėjo pravertomis lūpomis vis dar bandydama užbaigti tą baisų sakinį kai griebiau ją už rankų ir prisitraukiau prie savęs. Net nereikėjo stengtis, mūsų lūpos iš karto susitiko, ir nors iš pirmo abu sustingome iš tos nuostabos, to keisto šilto jausmo pasklidusio po mūsų kūnus, nepraėjus nei sekundei visa nuostaba virto nepakeliamu karštu troškimu.

Lulu rankomis įsikibo į mano marškinius, prisitraukdama dar arčiau, nors tarp mūsų ir taip nebebuvo nė menkiausio tarpelio. Viena ranka perbraukiau jos plaukus, kita smarkiau suėmiau liemenį, dar pora akimirkų ir viskas aplink ištirpo. Dar niekada nesijutau taip bučiuodamas merginą. Ir kai galiausiai pritrūkau oro atsitraukiau tik truputį - tiek, kad galėčiau pažiūrėti į jos žydras, veik žalias akis.

- Man rūpi,- pasakiau ir ji nusišypsojo. Truputį paspaudžiau jos liemenį, o ji dar kartą suspaudė mano marškinius, tada abu vienas kitą, nors ir sunkiai, paleidom. Iš karto griebiau jos ranką sakydamas;- Man rūpi, Lulu, labiau nei tu žinai. Negaliu pakęsti, kai kartoji priešingai. Ir niekas…- akimirkai prisitraukiau ją arčiau ir prie lūpų sušnabždėjau.- Niekas mūsų neišskirs. Never.

Ir ji žiūrėdama man į akis patikėjo. Ir aš patikėjau tuo ką sakau. Lulu nusijuokė.

Atrodė nusijuokė ir visas pasaulis.

Nepykit, bet čia rašoma istorija, o ne reklaminis blogas, tad daugiau nereklamuokit!!! Tik be reikalo kemšasi tinklas.

_______________

Negrįžau, kaip žadėjau, tiesiai po pamokų namo. Norėjau nueiti su Liuse į parką, taip, bet tiesiog negalėjau tverti minties vėl pamatyti Kingą, ir vėl jam dirbtinai šypsotis vaidinant, kad mes draugai, kad viskas gerai. Verčiau to, palaukiau kol Džena baigs darbą kavinėje, kuri taip ir vadinosi “The Coffee Shop”.

Ji keistai nužvelgė mane praeidama - rankose po padėklą. Nusišypsojau ir apsisukau ant baro kėdės, atgal į barmeną, kuris taip pat vypsojo man.

- Gal ko nors norėsite, panele?- paklausė. Tai buvo mielas, maždaug devyniolikos metų vaikinas šviesiai rudais plaukais, rudomis akimis ir su gausybe strazdanų. Jo oda buvo tokia balta, kad atrodo švietė kiaurai ir tuoj permatysiu visas jo kraujagysles. Galva linktelėjau į mažą kolos buteliuką, kurio nei pusė nebuvo nugerta.

- I’m fine,- pasakiau. Jis, truputį nusivylęs, linktelėjo.

- Pakvieskite jei ko nors užsimanysite.

Nusišypsojau, o jis pasilenkė prie vieno iš vyrų, kuris gėrė viskį. Jo draugužiai nusijuokė, mano šypsena išnyko. Atsidusau. Nors The Coffee Shop ir nebuvo populiariausia kavinė Niu Jorke, atrodo būtent šią popietę visi nusprendė čia grūstis.

- Mano pamaina baigsis už penkiolikos minučių,- išgąsdindama mane tarė Džena už nugaros. Pažvelgiau į laikrodį, kabantį virš baro: ketvirtis iki penktos. Wohoo, gal Kingas netyčiomis bus kur užsibuvęs?

Negalėjau paaiškinti tokios savo nuotaikos. Pokalbis tualete su Džena keistai paveikė mano nervus, vis pagaudavau save galvojant apie tėvus. Kokia aš bloga dukra! Kaip jie turi jaustis? Privalėjau aplankyti juos, bet bijojau, ir iš tiesų… nenorėjau. Net nesistengiau gilintis į tą pokalbio dalį kai kalbėjom apie Kingą. Ką ji turėjo omeny - pasakyti jam, kad jį myliu..?

- Gink Dieve, ne!- garsiai paprieštaravau. Šalia sėdinti blondinė keistai pažvelgė į mane, tada pavarčiusi akis nusisuko. Greičiau tos penkiolika minučių praeitų.

Nuslydau nuo baro kedės, susimokėjau strazdaniui (kuris su labai liūdna šypsena priėmė mano pinigus) ir užssimečiau paltą. Pamindžikavau dar porą minučių. Džena reikšmingai pažvelgė į mane eidama prie kito staliuko, lyg sakydama “Sakiau, kam čia belstis, o tu vistiek nesileidai į kalbas.” Dar kartą atsidusau ir likusį laiką, kol Džena sutvarkė savo staliukus ir įsitikino, kad merginai, kuri ateis po jos, nekils problemų, kramčiau nagą. Vos tik Džena baigė pradėjau barti save ir sukišau rankas į palto kišenes.

- Na ir sunkus vakaras, a?- tarė Džena užvesdama savąja Toyota Prius. Šyptelėjau.

- Tikrai.

- Nesigaili, kad keliavai kartu?

- Oi, visai ne!- kiek paplonėjusiu balsu atsakiau numodama ranka.- Man buvo smagu.

- Kurgi,- Džena susilaikė nenusijuokusi ir nuvairavo į kitą juostą.- Tikiuosi per tą laiką galvojai apie mūsų pokalbį?

- Taip… Manau man reikėtų aplankyti mamą…- tada supratau apie kurią dalį ji šneka.- O nenene! Iš viso, nesuprantu kas tave apsėdo? Koks tau skirtumas kas tarp manęs ir to sušikto karaliaus dedasi?

- Na,- Džena pakėlė savo juodus antakius,- Ta bjauri atmosfera baisiai varo į depresiją. Visus.- Reikšmingai pažiūrėjus į mane tęsė.- Be to, už tai, kad pasikalbėsit galvų jums nenukirs.

- Mhm,- nutęsiau nusisukdama į langą. Labai abejoju ar likčiau sveika protiškai po tokio pokalbio su juo.

- Nagi,- Džena suburbėjo pravažiuojančiai mašinai,- Negi pati nesijustumei geriau?

- Vargu.

Pora minučių tylos ir Dženos Prius sustojo. Ji palietė man petį priversdama atsisukti.

- Lulu, brangioji,- tokia maniera baisiai priminė kalę Dženą. Vyptelėjau.- Prižadėk, kad pabandysi.

Suspaudžiau lūpas.

- Gal.

- That’s my girl! O dabar šok lauk, man šiandien pasimatymas.

Pavarčiau akis ir nusijuokusi išlipau lauk. Dar spėjau išvysti besijuokiančią Dženą ir Prius’as nurūko tolyn gatve.

Ūžiančia galva pakilau į butą. Tikrai žinojau, kad ničnieko ta tema su Kingu nekalbėsiu, bet vis tiek… Vos atsidarius lifto durims atsargiai apsižvalgiau norėdama įsitikinti, kad jo nėra. Tyliai nutipenau iki spintos, pasikabinau paltą, ir jau galvojau “misiją įvykdyta” kai Liusė suriko:

- Luluuu!

Mano veidą nutvieskė šypsena. Visuomet su Liuse esu šimtu procentu nuoširdi, bet šiandien buvau per daug įsitempusi.

- Sveika, mažule,- pasisveikinau.

- Kur buvai?- paklausė. Kingas. Sustingau.

- Aaaa… Su Džen.. Pas Džen… The Coffee Shop laukiau kol Džena baigs darbą.- Nesupratau kodėl šitas nesąmones vėblioju, bet negalėjau sustoti. Ir tą akimirką nusprendžiau, kad padarysiu tai. YOU CAN DO IT, pasakiau sau ir įkvėpiau. Įėjau į svetainę.

Kingas, išsidrėbęs ant sofos, šalia sesers, žiūrėjo televizorių. Per jį rodė “Triušis Baksis ir draugai”. Susilaikiau nenusijuokusi.

- Hmm,- atsakydamas nutęsė Kingas.

- Ekhm, ar galėčiau su tavimi pasikalbėti… savo kambaryje?- tai taip priminė dieną prieš kelis mėnesius. Prašiau to paties, tada išsiaiškinau, kad jis niekaip nesusijęs su Dženos-beveik-išprievartavimu. Ir tada menka menkutė klaidelė…

- Žinoma.

Nelaukiau kol jis pakils nuo sofos, patraukiau tiesiai į savo kambarį. Nežinojau ką tiksliai sakysiu, bet akimirkai patikėjau, kad jei prabilsiu, garsiai išsakysiu viską… galbūt palengvės. Arba mane išjuoks. Kažkodėl man teisingesnis pasirodė antrasis variantas.

Išgirdau kaip Geibas uždarė mano kambario duris.

- Na?- tarė.

Atsikrenkščiau ir persibraukiau per plaukus. Aha, Dženai yra taip lengva kalbėti! Apsisukau ir įsmeigiau akis į Geibo. Jis neatrodė sutrikęs, ar nustebęs, ar suintriguotas, ne. Jis atrodė lygiai taip pat… kaip ir tą vakarą kai išvydau jį okupavusį mano suoliuką. Staiga visa tai pasirodė visiškas apsurdas.

- Žinai, šiandien kalbėjausi su Džena,- nežinau kodėl taip pasakiau. Liežuvį lyg kas su virvele temptų. Damn it! Kingas kilstelėjo antakį. Įkvėpiau.- Ir ji man sakė, kad … Ne,- papurčiau galvą. - Geibai, ar man tik atrodo ar čia,- pamosavau į orą tarp mūsų,- kažkas dedasi.

- Kažkas dedasi? Ką turi omenyje?- jis atrodė toks abejingas, kad tikrai pasijutau lyg dešimtmetė prisipažinėjanti meilę mokytojui. Damn it! Gal aš tikrai “visą tai” tik įsivaizdavau. Pamažu tai pradėjo skambėti kaip tikrovė.

- Na nežinau… Gal seniau taip ir buvo,- pradėjau murmėti po nosim. Dabar Kingas pakėlė abu antakius.- Ir … Ir…

Staiga, net nežinau iš kur pas mane galėjo atsirasti tiek drąsos, prabliupau ir viską pasakiau vienu ypu:

- Man kažkodėl atrodė, kad tau patinku, ir net Fredis, o dabar ir  Džena tą patį sako, ji mane ir privertė prisipažinti, bet dabar jau abejoju, nes tu toks…- mostelėjau į jį delnų lyg sakydama “Na, pažiūrėk koks tu!’- abejingas! Jaučiuosi taip kvailai, nes tu man taip labai… OHHH tu net neįsivaizduoji kaip labai PATIKAI, nes dabar nieko!

Kaip kad pradėjau taip ir nutilau supratusi, kad šneku nesąmones. Užtilusi žiūrėjau į jį, o šis ramus, veide gal viena kita nuostabos raukšlelė susimetusi. Maniau išeisiu iš proto. Sumirksėjau ir visos, apsoliučiai visos mintys ir baimės apie jį, apie jo žaidimus sugrįžo. Suraukiau antakius.

- Tai tiesa, ar ne?- beveik nusijuokiau. Kingas irgi suraukė antakius.

- Kas tiesa?

- Tu! Tai buvo žaidimas ką? Kad aš pasiduočiau, pripažinčiau kaip man patinka Geibas Kingas, nes greičiausiai buvau vienintelė likusi kuri dėl tavęs nealpo, taip? Tad nusprendei tai pakeisti; įkalbėjai mamą, kad priimtų mane kaip auklę, tie Valentino dienos atvirukai, tie žvilgsniai, pasikutenimai, šypsenos ir po velniais - bučinys! - kad aš įsipainiočiau į tavo sušiktą nesveiką tinklą…- paskutiniai žodžiai nuskambėjo kaip šnabždesys. Net nežinojau, kad taip galvoju kol to garsiai neištariau. Na tiksliau, kad visą tai galvoju. Iš pradžių taip galvodavau nuolatos, bet vienas ar kitas Kingo poelgis mano baimes nupūsdavo, jaučiausi rami. Bet štai, jis stovi abejingu veidu ir nieko nesako. Nesigina. Neneigia.

Pajutau kaip akis užtemdo ašaros. Paskutinį kartą verkiau kai ta Š. Rodžers apipylė mano suknelę vynu. To nebūtų buvę jei nebūčiau sutikusi to KINGO.

- Man užteks,- iškošiau pro dantis ir išlėkiau lauk. Bėgdama laiptais žemyn beveik įsitikinau, kad girdėjau mane šaukiant, tačiau nekreipiau dėmesio. Iš spintos vos neišroviau palto ir greitomis paspaudžiau lifto mygtuką.

Nežinojau kur dėsiuos, bet norėjau dingti greičiau nei nukvėps mano pyktis.

Žinojau, kad jis pagrįstas.

Be abejo mano vienintelis reikalas dėl kurio negalėjau parvežti Lulu namo tebuvo tas, kad nenorėjau. Nenorėjau vėl sėdėti mašinoje, tyloje, svarstant ką ji mano, ir bijant išsakyti ką manau aš. Viskas atšalo. Užšalo kaip Antarktida ir neturėjau žalio supratimo kodėl. Beveik.

Nenorėjau gilintis į smulkmenas, tad nusprendžiau keliaut pasroviui. Ji vis labiau tolo, o aš tiesiog negaliu pripažinti, kad man ji rūpi daugiau nei derėtų. Nei turėtų. Juk aš turiu būti tas, dėl kurio visos alpsta. Negaliu pats alpti dėl kurios nors.

Nusprendžiau tą laisvą laiką, kurį turėčiau skirti Lulu parvežimui, praleisiu savo mėgstamiausioje vietoje, apie kurią tik retas težino. “Rodeo” buvo mano išsigelbėjimas visais atvėjais. Mano istorija su šia užeiga prasidėjo tą naktį kai auksinė mergina Meg Fredri sumanė atskleisti visas savo žaidimo kortas. O aš dar maniau, kad pats esu kazanova keičiantis merginas kada užsigeidęs! Tik, aišku, ne asilas, kaip ji tada mane išvadino.

Bet deja, užėjęs į “Rodeo” neišvydau suprakaitavusio Brajano, aptarnaujančio įvairius girtuoklius. Vietoj jo stovėjo maždaug trisdešimties metų vyras tankiais juodais plaukais. Iš po atraitotų marškinių pūpsojo raumenys. Tas bičas mane gąsdino, tačiau tik vyptelėjau.

- Kur Brajanas?- paklausiau.

- Išėjo į pensiją,- atkirto vyras. Man norėjosi suraukti nosį ir atšauti, kad jis nežino kas aš toks.

- Kurgi,- nutęsiau tyliai, bet tas diedas mane išgirdo.

- Ar ne per mažas lankytis tokiose vietose, berniuk?- pašiepiamai paklausė. Piktai pažiūrėjęs į jį apsisukau ir moviau iš baro. Negalėjau pakęsti kai mane vadino berniuku. Ir nervino tai, kad negaliu rasti ramios vietos. Nusekiau žvilgsniu dailią brunetę gelsvu paltu. Apsvarsčiau galimybę ją vytis, bet vietoj to įsėdau į Mercedes ir nuvingiavau į Centrinį parką. Visai to nesitikėjau, atrodė, kad mašina pati vairuoja.

Išlipęs apsidariau po pažįstamą vietą. Čia jau nekartą lankiausi su Liuse ir Lulu. Liusė visuomet norėdavo, kad eičiau kartu, bet dažniausiai eidavo išsisukti. Akis užkliuvo prie ledainės - prie jos tada Lulu paslydo ir iš impulso pasilenkiau ją sugauti. Liusė plojo. Jaučiausi lyg kvailoje dramoje.

Užrakinęs automobilį patraukiau tolyn parku. Nežinau kodėl pasirinkau suoliuką būtent po trimis beržais, pavėsyje. Ta vieta ramino, atrodė, kad čia jau buvau, bet niekaip negalėjau atminti kada. Sėdėjau ant to suoliuko gerą pusvalandį, iki tol, kol kišenėje nesuskambo telefonas.

- Klausau,- niūriai atsiliepiau.

- Kur esi?- iš kito galo pasigirdo Fredžio balsas.

- Nepatikėsi, Fredukau,- atsidusau į ragelį. Seniai bevartojau šitokį kreipinį. Tai Klarką sunervino, jutau iš balso tembro.

- Ne nepatikėsiu. Mums reikia susitikti.

- Kokiam reikalui? Man ir čia gerai,- ir iš tiesų jaučiausi gerai. Super gerai. Taip gerai, kad net gąsdino.

- Gal tu apsirūkei? Ar Džozefas su tavim?- paskutinis sakinys iškoštas pro dantis. Surimtėjau.

- Visai ne. Ko nori, Klarkai? Rimtai.

- Sakau… Kur esi? Atvažiuosiu.

- Parke.

Trumpa tyla.

- Parke?

- Ne, tvarte. Ko tau iš manęs reikia?- jau pradėjau gaudyt nervą, ir jo tokie kamantinėjimai varė iš proto.

- Atvažiuoju. Rasiu tave.

Padėjau ragelį mintyse juokdamasis. Vargu ar jis mane ras šioje medžių prieglaudoje. Tikėjausi, kad man panorėjus manęs čia niekas nerastų. Nenorėjau galvoti, svarstyti pastarųjų savaičių įvykių, bet mintys pačios liejosi per kraštus. Ir vien apie tą mažą raudonplaukę. Kas su manimi darosi?

Akimis nusekiau apie dvidešimt žmonių kai šalia prisėdo toks pažįstamas blondinas.

- Nemaniau, kad rasi,- tariau. Fredis iš pradžių nieko neatsakė. Atsisukau į jį. - Kas?

- Ne, nieko,- Fredis aiškiai tramdė juoką. Norėjosi jam užvožti.

- Nervini mane.

- Man kažkaip atrodo, kad pastaruoju metu visi tave nervina.

Pakėliau antakį.

- Gal tau koks PMS?- vėl paklausė.

- Wow, kokie išsireiškimai!- apsimestinai nustebęs suvaitojau.- Ir žinau, jog su jais tikrai nesusijusi tavo naujoji paukštytė.

Pasakiau tai ir rimtai susimąsčiau, kad man kažkas ne taip. Spjoviau į tokias mintis.

- Klausyk Geibai…

- Ausys stačios.

- Tu jau seniai taip elgiesi.

- Kaip?- jau kuris laikas nežiūrėjau į Klarko pusę. Akimis šaudžiau į gražesnes praeives.

- Ar tai dėl Lulu?- klausimu į klausimą atsakė Fredis. Mano akys atšoko nuo aukštos blondinės, pakelta galva einančios gatve. Spėjau ji modelis. Pažvelgiau į savo draugą.

- Ir kuo čia dėta ji?

- Nenorėk, kad pradėčiau,- tyliai sumurmėjo sau panosei Fredis. Apsimečiau, kad neišgirdau. - Jau seniai pastebėjau kaip elgiesi prie jos. Tau ji patinka. Neneik to,- garsiai pasakė.

- Pff,- tesugebėjau pasakyti. Negalėjau pripažinti, kad esu pričiuptas. Ir kas iš to? Jau seniai ji man nerodo nieko daugiau tik tą pačią šypseną, kuri net nepaliečia jos šviesiai mėlynų, beveik žalsvų akių.

- Tu turi… Ne, privalai, pasakyti jai ką jauti,- tęsė Fredukas.

- Ir ką aš jai jau tokio jaučiu? Na ir kas, kad man ji patinka? Man patinka daugiau nei pusė pro šalį einančių merginų.

- Man irgi, ir kas iš to! Manai būčiau su kuria nors iš jų laimingas? Ne! Štai kodėl suėmiau savo kiaušius ir pasakiau viską Dženai. Štai kodėl dabar aš neišdarinėju tokių nesąmonių kaip tu.

- Šneki kaip merga.

- Bet tai tiesa.

Nieko neatsakiau.

- Ką aš, po velniais, turėčiau tai Rouzvud pasakyti? Kad ją myliu? Gink Dieve, ne! Kad ji man patinka? Tą ji turėjo suprasti kai per Valentino dieną rado pakvietimą į šokius. Ar daugiau ženklų duoti negalėjau? Ji vis tiek nesuprato, ir tai jau jos bėdos. Nesinersiu iš kailio dėl kažko, kam nė nerūpiu…

Net nepastebėjau, kad viską sakau garsiai. Damn it! Fredis dabar tikrai nusikvatojo.

- Ką aš sakiau!- jis dar kurį laiką juokėsi, tada atsistojo. Pakėliau į jį akis. - Kingai, mano mielasis drauge, nesakyčiau jei nematyčiau to savo akimis. Kaip jūs elgėtės kai buvot kartu - nors to ir nepripažinot - ir dabar. Jeigu nesusiimti prarasi ją amžiams. Ar šitaip, kaip dabar,- Fredis mostelėjo į mane. Pasijutau lyg purvinas paršas,- nori jaustis visą gyvenimą?

- Ką tu…- bandžiau priešintis raukdamas antakius, bet Fredis papurtė galvą.

- Darau viską ką galiu, jau seniai dariau, tačiau viskas veltui. Damn it, jūs tokie pamišę! Greičiausiai dėl to vienas kitą taip ir traukiat.

Niekuomet nemėgau, tiesiog nekenčiau dramatiškų žodžių ir išėjimų. Bet būtent mano geriausias draugas pasakęs dramatiškiausią prakalbą ever apsisuko ir nuėjo.

Ir aš likau bežodžių nežinodamas ką daryti, kur eiti. Ar Fredis buvo teisus ar ne, pokalbis vis dar plaukiojo mano mintyse, filtruojamas ir perfiltruojamas. Ir vieninteliai žodžiai atsikartojantys buvo:

DAMN IT!

Bėgo laikas. Ar galiu sakyti, kad ėjo, jei iš tiesų lėkte lėkė? Lyg sapne, tik tarpais pasijusdavau lyg žiūrėčiau į viską iš šono. Lyg tai nebūtų mano gyvenimas.

Taip jaučiausi tokiomis akimirkomis kai Liusė priprašė mane eiti į parką ir kartu pasikviesti Geibą. Mes ėjome pro ledainę, kai užlipau ant ledo ir slydau. Kaip romantinėje komedijoje Geibas mane sugavo, o Liusė stebėdama mus plojo katučių.

Arba kai per Liusės šeštąjį gimtadienį Fredis pakvietė mane ir Geibą į restoraną, kuriame pranešė, jog jis ir Džena porą. Aišku, ten sėdėjo ir pati Džena, visai kitokia nei ankščiau. Nes jos svajonė išsipildė. Tą akimirką jutau Geibo įsmeigtas akis į mane, bet vaidinau, kad nematau. Nes viskas pasikeitė.

Ir kiekvieną sykį kai kartu važiuodavome į mokyklą, ar pietaudavome, ar važiuodavome namo mintyse persukinėjau tą patį pokalbį su Fredžiu ir toliau sekusius įvykius bandydama suprasti kas vyksta? Taip, mes dažnai juokiamės, ir dažnai kutenomės, ir kas kart jutau, jog tai ne mano gyvenimas. Nes man kažko trūko. Jo. Aš tai žinojau, bet jis ne. Aišku ne. Tos mintys priverstinai vėl atsuko mano ir Fredžio pokalbį, kuris rodės vyko prieš šimtą metų, o iš tiesų vos prieš mėnesį su puse.

- Ar pameni mūsų pokalbį parke?- atsargiai pradėjau temą Fredžiui vairuojant iš mokyklos. Jis linktelėjo suprasdamas kur link suku. - Suprantu apie ką tuomet šnekėjai, bet man sunku patikėti.

- Nejaugi?- Fredis kilstelėjo antakį.

- Taip! Sunkiausiais dalykas yra įsivaizduoti, kad patinki pačiam Geibui Kingui, bet jis neturi pakankamai drąsos tam pripažinti!

Fredis vėl pašnairavo į mane. Ir man kai kas toptelėjo.

- Tai dėl Meg, taip?

Fredis atsiduso.

- Lulu, tu man taip patinki, tikrai, ir taip pat kaip matau kas dedasi su Geibu, matau ir kas darosi su tavimi. Mažiausiai ko noriu tai matyti tave įskaudintą, bet geriau išgirsk tai iš manęs - tik aš ir pati Fredri žino kas iš tiesų tarp jų nutiko. Atleisk, bet abejoju, ar Geibas yra tas, kurio tau reikia.

- Ką turi omenyje?

- Vienintelis dalykas, kurį jis gali mylėti, tai tik patį save.

Ir mes abu nutilome. Tik tiek tetruko mūsų, mano taip norėtas, pokalbis, kuris viską sujaukė. O aš dar ir, labai protingai, pažaidžiau su Kingu. Taip, mes draugai, ir retkarčiais net atrodo, jog best friend’ai, kaip, kad sakoma, tačiau nebepagaunu jo žvilgsnių, kurie sekiodavo mane ankščiau. Ir tai tebuvo mano kaltė.

- Šiandiena neparvešiu tavęs,- nutraukė mano apmąstymus Geibas. Mes sėdėjome jo Mercedes, mokyklos stovėjimo aikštelėje. Švietė skaisti balandžio saulė. Įsikandau į žandą.

- Kodėl?- galiausiai paklausiau.

- Turiu eh… reikalų.

Nusišypsojau savo dirbtine šypsena, kuri lydėjo paskutines savaites. Užsidėdavau ją kaskart kai būdavau su juo, nusimesdavau visais kitais kartais būdama su Liuse, Fredžiu ar Džena.

- Nieko tokio, grįšiu su Džena ar Fredžiu.

Geibas linktelėjo, o aš griebusi savo krepšį išlipau lauk. Pastarosiomis savaitėmis iš viso pasidarė keista. Viskas. O kiekviena diena mokykloje man primindavo tokius dalykus kaip Valentino diena, tai dar labiau varydavo iš proto. Mintyse vėl gėrėsi tie patys Fredžio žodžiai. Nuskambėjo ir dar vieni, pasakyti Dženos praėjusį penktadienį pažiūrėjus vieną filmą.

- Žinai, kuo skiriasi normalūs arogantiški vaikinai, nuo tų arogantiškų vaikinų, kurių širdį sudaužo kažkokia kalė?

Kilstelėjau antakius leisdama jai tęsti.

- Aš sakau, kad pastarųjų vaikinų brains are fucked up and damaged.

Taigi Kingo smegenys yra fucked up and damaged. Smagi paguoda iš mano vienintelės draugės pusės, bet geriau tokia nei jokia, tikinau save.

Tvarkingai atsėdėjau pirmosiose pamokose, o per pietus valgiau su Fredžiu ir Džena. Kingas nesirodė, o nuo Valentino dienos jokia Rodžers ar jos pakalikės prie mūsų nesiartino. Neee, nemanykit, kad netikėtai Kingas ar Klarkas nusmuko mokyklos hierarchijoje, ne, tiesiog aš ir Džena pakilom. Gal. Esmė tame, kad su tom kalėm man nebereikia matytis, ir man gerai.

- Kaip sekasi?- paklausė Džena iš valgyklos mums nuėjus į tualetą. Jis buvo tuščias, tik mes dvi staipėmės prieš veidrodžius. Tiksliau Džena staipėsi.

- Ahh, kaip visada,- gūžtelėjau. Džena apsisuko ir įsmeigė į mane savo rudas akis.

- Aš matau kai mano draugėms kas nors blogai. Klok kortas ant stalo.

Buvau devyniasdešimt devyniais procentais įsitikinusi, kad Džena žinojo apie mane ir Kingą tiek pat kiek ir Fredis, bet nemėgau skelbti to garsiai, tad vėl tik gūžtelėjau.

Džena atsiduso:

- Žinau, kad žinai, kad žinau,- kaip visuomet komplikuotai susakė ji,- Ir manau, kad turėtum tam karaliui viską išsakyti tiesiai šviesiai. Taip gyventi negalima!

Papurčiau galvą.

- Nežinai apie ką šneki, Džena.

- Argi?- ji kilstelėjo vieną juodą antakį.- Kaip manai, jei nežinočiau ar dabar būčiau Fredžio Klarko mergina?

- Fredis ir Geibas visiškai skirtingi,- paprieštaravau. Džena vėl atsiduso ir skestelėjo rankomis.

- Ir ką man su tavimi daryti?

- Nieko! Pas Kingus dirbsiu tol, kol galėsiu išsinuomuoti butą…

- Tai labai ilgai užtruks,- pertraukė mane Džena. Nekreipiau į ją dėmesio.

- … o tada galėsiu gyventi kaip noriu.

Abi nutilom. Po akimirkos Džena prabilo visiškai mane nustebindama.

- Kaip tavo tėvai?

Patylėjau kurį laiką. Per jį nusiploviau ir nusišluosčiau rankas. Džena kantriai laukė mano atsakymo. Ji tikrai pasikeitė, ir aš niekaip negalėjau nekaltinti mano įsikišimo kai jos vos neišprievartavo. Aš to nežinodama išgelbėjau ją nuo pačio baisiausio niekšelio Džozefo Gonzaleso, kuris, kaip bebūtų nekeista, yra Fredžio ir Geibo draugas. Kaip jam baigėsi? Jis vis dar laisvėje, nors Džena ir parašė pareiškimą. Turtingi tėvai visagaliai.

- Nežinau,- galiausiai atsakiau. Pasitvarkiau savo susitaršiusią kasą ir pusėtinai šyptelėjau.- Iš tiesų, tai nuo pat tada kai atsikrausčiau pas Kingus nieko iš jų negirdėjau.

- Ar tai blogai?

Gūžtelėjau.

- Nenoriu nieko iš jų girdėti, nors ir nežinau kodėl ponia King taip drastiškai surinko visus mano daiktus.

- Hm,- užbaigė pokalbį Džena. Pasigirdo skambutis. Džena jau buvo beišeinanti kai ją sustabdžiau.

- Ei, gal galėsi mane pamėtėti iki namų po pamokų?

Ji kilselėjo antakius.

- Iki Kingų namų. Geibas sakė turi… reikalų.

Dženos antakiai dar labiau išsilenkė į viršų, tačiau jokių komentarų nebuvo.

________

Tik prašau nebarkit manęs, viskas bus gerai :’)

Kai cinktelėdamos atsivėrė lifto durys buvau beišeinąs iš proto. Trys suknistos valandos be jokios žinios, ir štai ji įeina paslaptingu žvilgsniu žudydama mane, nieko nesakydama.

- Luluuu!- pirmoji nutraukė tylą Liusė. Ji pašoko nuo televizoriaus, kuris buvo kankinamas visą tą laiką kai sėdėjau namie, ir šoko tiesiai į Lulu glėbį. Piktai debtelėjau į jas dvi, nors norėjau pašokti ir purtyti ją, kol pasiaiškins man. Ką tiek ilgai veikė, kodėl tas rupūžė Fredis ankščiau nesugebėjo jos parvežti, ir esminis klausimas: kodėl nei vienas nekėlė sumauto telefono ragelio.

- Sveika, princese,- išgirdau kaip pasilabina Lulu su mano seserimi.- Ką veiki?

- Aš taip norėjau nueiti į parką…- sudėjavo Liusė. Lulu sušniršpštė.

- Aaa, mieloji, labai atsiprašau, kad šiandien nenuėjom. Prižadu rytoj tikrai nueisim. Sutarta?

Liusė nieko neatsakė, bet spėjau, jog su entuziazmu linksi. Smulkūs žingsniai ir Liusė vėl sėdi prie manęs ant sofos. Pagarsėjo kvailas cypsimas jai pasigarsinus televizorių. Garsiai atsidusau stengdamasis neapsisukti ir nepažiūrėti kur Lulu. Ar ji vis dar čia, ar jau užlipo viršun? Norėjau parodyti jai kaip pykstu. Vaikiška, ir net labai, bet ką galėjau padaryti? Aš tikrai pykau!

Tačiau užteko vieno žodžio, iš vienų vienintelių lūpų, kad mano pyktis išgaruotų lyg balutė prieš kaitrią saulę.

- Geibai,- tarė Lulu. Iš karto pašokau nuo sofos įremdamas į ją žvilgsnį. Ji kilstelėjo antakį, pusiau šyptelėjo. - Ar galėtum užsukti į mano kambarį? Trumpam,- pridūrė tarsi mano veide būtų išvydusi prieštaravimą. Atvirkščiai - degiau smalsumu norėdamas sužinoti viską kas šią popietę nutiko.

Nusekiau paskui raudonplaukę viršun į jos kambarį. Sustojau tiktai tarpduryje, bet jai nieko nesakius įėjau ir uždariau duris. Lulu taip paprastai ėmė ir nukrito ant lovos. Garsiai atsiduso ir apsivertė taip, kad mane matytų. Nusijuokė.

- Ko toks išsigandęs?- paklausė.

Atsikrenkščiau, perbraukiau delnais per veidą ir plaukus. Vėl nuleidau rankas prie šonų atrodydamas labiau atsipalaidavęs.

- Aš neišsigandęs.

- Mhm,- numykė ji prikąsdama apatinę lūpą. - Noriu tavęs kai ko paklausti.

Nuėjau prie jos lovos ir atsisėdau ant krašto. Pakėliau antakį. Lulu truputį užsilaikė prie mano akių lyg svarstydama kurį klausimą užduoti pirmiau. Norėjau sužinoti visus klausimus ir priežastis juos sukėlusius. Neapkenčiau visų šitų, mane apėmusių, jausmų.

- Ar tiesa, kad eini dėl manęs iš proto?

Šito klausimo nesitikėjau ir WTF? Mano akys greičiausiai išsprogo lyg karoso, antakiai pakilo aukščiau skalpo. Lulu pradėjo kvatotis. Juokėsi taip garsiai, kad ir pats užsinorėjau prisidėti, bet susitvardžiau. Ką Fredis jai prisuokė?

- Aš gi juokauju,- per ašaras pareiškė Lulu bandydama atsisėsti.- Bet iš tavo reakcijos spėju, kad esu teisi?- tai skambėjo kaip klausimas ir norėjosi užsipulti ją, kad taip mane prigavo, bet visgi Geibo Kingo instinktai neleido.

- Nieko čia juokingo,- atkirtau.- Vargu ar kur nors yra mergina verta mano “ėjimo iš proto”.

Lulu kaip mat nustojo kvatotis, jos akys įdėmiai nužvelgė mane. Tada ji palinksėjo.

- Aišku. Nenoriu nieko gadinti, ar šiaip, bet turi man pasakyti tiesą - ar žinojai, kad Džozefas Gonzalesas bandė išprievartauti Dženą?

Norėjau klausti kas ta Džena, bet netrukus prisiminiau, jog tai ta mergina tamsiais plaukais, kuri vos ne mirtinai sušalo mokyklos kieme. Ir kurią Lulu išgelbėjo. Neišleidau jokio garso tik stebeilijau į Lulu šviesiai mėlynas, beveik žalsvas akis. Ji turėjo iš mano išraiškos suprasti, kad nieko apie tai nežinojau. Ir, kaip man atrodo, suprato.

- Taip ir maniau,- palinksėjo patvirtindama mano mintis,- Džena mums papasakojo kas jai tą naktį nutiko. Džozefas su jos buvusiu vaikinu Dereku Gibsonu veik užpuolė ją. Derekas išsiviliojo ją laukan, Džozefas ją sugriebė…

- Kaip jai pavyko išsisukti?- nustebintas paklausiau. Seniai žinojau apie visus tuos Džo darbelius, jis dažniausiai juos darydavo būdamas neblogai apsirūkęs, ir jis labai mėgdavo girtis. Girdavosi, kad niekas nuo jo nepasprunka. Man visuomet buvo keista, kaip jis nepakliūna farams.

- Sakė jie išgirdo kažką ateinant. Džozefas buvo labai keistas,- taip, jis tikrai buvo apsinešęs,- nenorėjo sprukti, bet Derekas dėjo į kelnes, ir jį nusitempė.

Lulu iškvėpė.

- Džena sako, kad tai aš buvau. Aš sukėliau tą triukšmą.

Ji turėjo jaustis dėl to gerai. Kaip didvyrė. Visi kiti šitaip jaustųsi. O aš jaučiausi keistai žiūrėdamas į šitokią Lulu išraišką. Antakiai suraukti, lūpa atvipusi, akys žiūri pro mane. Ištiesiau ranką ir uždėjau ant josios. Lulu net nesujudėjo, tik jos akys atgijo ir įsmigo į mūsų rankas. Šyptelėjo. Beveik.

- Hm,- tarė. Tai mane pažadino iš savotiško transo ir kaip mat atitraukiau savąją ranką.

- Kodėl nenorėjai, kad aš važiuočiau kartu?- nejučia paklausiau vis dar apimtas akimirkos.

- Nežinau. Matyt nujaučiau, jog viskas bus vienaip ar kitaip susiję su tavimi.

- Džozefas ir Fredžio draugas.

- Žinau.

Tai buvo viskas, bet man kažkaip atrodė, jog ji pasitikėjo labiau Fredžiu nei manimi. Pirmą kartą gyvenime mane kažkas skaudino.

Nusprendžiau daugiau nepasiduoti jokioms “akimirkoms” ir nieko daugiau nesakęs išėjau iš kambario.

Nusprendžiau keliauti pasroviui ir nebesipriešinti. Nebesislėpti, nes kokia prasmė? Vakar man viskas tapo aišku - aš patinku Geibui Kingui, kad ir kaip tai būtų sunku suprasti ar apskritai - patikėti. Bet viskas ką jis daro veda prie to. Juk aš mokausi toje pačioje mokykloje su juo, ir žinau visus gandus, kurie kada nors yra sklandę apie jį. Kad jis keičia merginas kas dvi savaites, o gal net dažniau, kaip jis atsibodo tobulajai Meg Fredri ir po to pasidarė dar didesnis niekšas.

Ir štai, dabar stoviu lifte su tuo pačiu Geibu Kingu, kuris iš spygliuoto ežio netikėtai pavirto pusiau spygliuotu kačiuku. Viskas įvyko mano akyse ir iš tiesų net nesuprantu ką man daryti, ką galvoti. Ar taip nutiko dėl manęs? O gal yra kitokia priežastis? Ką visa tai reiškia? Žvelgiu į jį smalsiu žvilgsniu, jis irgi į mane dėbčioja, bet nei vienas nėra pakankamai drąsus, kad atsisuktų ir išrėžtų tiesą.

- Klausyk, Geibai,- pradėjau mums priėjus prie jo Mercedes. Jis staigiai pakėlė galvą, lyg nenorėdamas praleisti nei vieno mano žodžio. Vos susilaikiau nenusijuokusi. Pasirėmiau rankomis į automobilį ir atsidusau.- Sutinku, kad nuvežtum mane į mokyklą, tačiau nereikia kartu belstis ir į ligoninę.

- Kodėl?

Pagalvojau apie Dženą, kurią taip seniai žinau, bet taip mažai pažįstu. Kokia būtų jos reakcija, jeigu jos aplankyti ateitų Geibas Kingas? Pirma į galvą šovusi mintis - pridarytų ir kelnaites. Nenorėčiau padaryti jai tokios gėdos.

- Na… tu Geibas Kingas,- kvailai pastebėjau nežinodama kaip protingiau pasiteisinti. Geibas iškvėpdamas šyptelėjo ir taip pat pasirėmė į Mercedes.

- Manai tavo draugė išsigąs?

Primerkiau akis. Jis vos tvėrėsi nenusijuokęs.

- Ji ne mano drau…- pradėjau teisintis, bet numojau į tai.- Privarys į kelnes. Greičiausiai.

Šį kart Geibas tikrai nenulaikė šypsenos.

- Nemaniau, kad taip veikiu žmones.

- Na,- gūžtelėjau.

Jis dar paspoksojo į mane kelias akimirkas, tada papurtė galvą.

- Lipk vidun, Lulu. Paveluosim į mokyklą.

- Dar tik antradienis!- paikai suaimanavau ir įsėdau į vidų. Dar pamačiau kaip Geibas nustebęs į mane pasižiūrėjo, tačiau kai atsisėdo greta Mercedese, jo išraiška vėl buvo rami, susitvardžiusi. Veik pašaipi. Atrodė kaip kasdienis Kingas.

Pamokos praėjo kankinamai lėtai. Kažkaip pasklido gandas, kad tai aš radau Dženą Makenzi, ir aš buvau ta, kuri iškvietė greitąja ir ją išgelbėjo. Tiesa, niekas kažkodėl neprisiminė, ar tiesiog praleido faktą, kad visą tą laiką su manimi buvo du mokyklos auksiukai: Fredis Klarkas ir Geibas Kingas. O gal ir žinojo, bet bijojo prieiti paklausti. Aš bijočiau.

Kai po antros pamokos įėjau į mergaičių tualetą nugirdau vieną pokalbį. Šnekėjosi viena Hanos draugė Sofija ir mergina iš žemesnės klasės, kurios vardo nežinau.

- Girdėjau, kad Džena perdozavo, todėl ir prireikė greitosios,- tarė nepažįstamoji.

- Iš kur ji galėjo gauti?

Tyla, kas reiškė, jog nepažįstamoji gūžtelėjo.

- O aš girdėjau, kad Gibsonas paliko ją lauke, tai ji ten ir susmuko. Kaip žema,- išsakė savo nuomonę Sofija.

Pasišlykštėjau jomis abiem, nors ir pačiai knietėjo sužinoti tiesą. Tačiau tai nusprendžiau padaryti nukakusi į ligoninę ir pasiklausti pačios Dženos, o ne liežuvauti tualetuose. Kol dar manęs nepamatė ir neužvertė klausimais greitai išsmukau iš tualeto ir patraukiau spintelių link.

- Rouzvud!- šūktelėjo mane ir apsisukusi išvydau Fredį. Nustebau, bet šyptelėjau.

- Kas naujo, Fredi?- atsiliepiau. Kaip minėjau, šalia Fredžio jaučiausi paprasta savimi. Jokių suvaržymų.

- Kaip laikosi tavo draugė?

-Ji ne…- atsidusau. Šiandiena beveik šimtą kartų kartojau, kad Džena Makenzi ir aš nesame jokios draugės.- Nežinau. Geibas prižadėjo pamėtėti mane į ligoninę šiandien po pamokų.

- Aš irgi galiu tą patį padaryti,- pasisiūlė Fredis. Kilstelėjau galvą norėdama įsitikinti kokiu tikslu tai sako. Prisiminiau mūsų pokalbį anądien parke, ir tik tada supratau ką tie žodžiai reiškė. Jis žinojo. Po velniais, jis žinojo! Norėjosi kvatoti iki nukritimo, bet pasistengiau, kad veidas išliktų ramus. Tas pokalbis patvirtino mano spėjimus dėl Geibo. Ir supratau, kad Fredis siūlosi tik iš draugiškumo ir… kažko dar. Primerkiau akis.

- Kodėl?

Fredis gūžtelėjo.

- Ahh… Nežinau. Aš irgi šiek tiek prisidėjau prie gelbėjimo misijos, ir norėčiau sužinoti kaip pacientė laikosi.

Nusišypsojau. Dženai tikrai labiau patiktų, kad su manimi atvyktų Fredis, o ne Geibas, bet su kuo man labiau patiktų atvykti? Numojau į tai ranką.

- Gerai,- sutikau.- Tik pasakyk Kingui, kad pasikeitė planai,- tuo pačiu paprašiau. Šiandien jis nebuvo labai sukalbamas.

- Paimsiu iš kart po pamokų,- linktelėjo Fredis.

- Susitiksime prie mano spintelės,- dar pridūriau ir suskambo skambutis. Tik keliaujant į pamoką supratau, jog greičiausiai sutikau, kad Fredis mane nuvežtų ne vien dėl Dženos, bet ir dėl to, kad jis mieliau atsakys į man rūpimus klausimus. O Geibas tik dėbsotų į mane paslaptingai versdamas toliau kankintis nežinioje.

Kaip ir maniau, Geibas nebuvo už mano ir Fredžio planą. Tai sužinojau per pietų pertrauką, bet nekreipiau dėmesio. Kingas nepaliaujamai šaudė į mane velniškais žvilgsniais, ir tai mane neapsakomai juokino ir… šildė. Pirmą kartą tikrai pajutau kažką, ir, kad tai ne vien iš mano pusės. Na… tikiuosi, kad Fredis turės daugiau ką pasakyti. Jis irgi nenustojo mūsų stebėti, kas tik patvirtino mano spėliones.

- Aš važiuosiu kartu,- nerimo Geibas.- Tiksliau, Fredis gali važiuoti kartu.

Papurčiau galvą.

- Neup, tikrai ne. Pameni ką sakiau dėl Dženos?

- Tai toks jos vardas?

- Būtent! Fredis bent žino jos vardą!- meldžiau, kad Fredis padėtų man ir atsisukau į jį. Geibas nustebusiu balsu Fredžio paklausė:

- Žinai?

- Aaa,- Fredžio akys lakstė nuo vieno prie kito. Tačiau nepraėjus nei trim sekundėm jis palinksėjo. Iš palengvėjimo tyliai atsidusau.- Taip, žinau. Džena Merlinski.

- Makenzi,- tyliai pataisiau.

- Makenzi,- pakosėjęs pasitaisė Fredis. Dėkinga pažvelgiau į jį. Jo žvilgsnis skelbė, jog nesupranta kodėl, po velniais, šitai darau.- Ir aš tikrai noriu ją aplankyti.

Geibas pavartė akis.

- Negi reikės maldauti kaip mažam vaikui?- kilstelėjau antakį. Tai Geibą nustebino. Jis kreivai šyptelėjo ir atsilošė kėdėje.

- Visai ne. Tiesiog norėjau artimiau susipažinti su tavo drauge.

Jis, be abejo, žinojo, kad Džena man jokia drauge ir dėl to erzino. Nusprendžiau nekreipti dėmesio ir paskutinį kartą metusi į jį perspėjamą žvilgsnį pakilau. Nešdama savo padėklą pagalvojau, kad vieninteliai mano draugai yra Fredis Klarkas ir Geibas Kingas. Seniau net neturėjau draugų, o dabar jie karščiausi mokyklos vaikinai. Ir tikriausiai vienam iš jų patinku. Vau, kaip greitai sukasi gyvenimas. Vieną dieną aš mergina, kurios sesutė mirė avarijoje, tėvai prarado darbą, o likusi paauglė dukra kapstosi iš depresijos, kitą - aš Lulu Rouzvud, Klarko ir Kingo draugė, Kingų auklė, kuri beveik pasibučiavo su pačiu Geibu Kingu. Ir dar buvo jo Valentina, ir dar… O varge! Viskas taip sumautai susimaišę!

Tikėjausi, kad bent pokalbis su Fredžiu praskaidrins vandenis.

___________

Kadangi Džena jau planuoja savo didįjį išėjimą į istorijos scena, metu nuotrauka, kuri labiausiai ją atspindi. Tiems, kurie klausė “kodėl nėra veidų”. :)

O šiaip tai, praeitas skyriukas buvo tikrai… nekoks, nes buvau padariusi pertrauką, ir reikėjo įsivažiuoti, bet komentarų buvo net 18 (wow, tai visiškai nauja ir labai džiugu!), kurių maždaug pusę reikalavo naujo skyrio, tai ir imečiau :)) Šitas skyrius man malonesnis, gal ir nėra labai daug Lulu-Geibo romantikos, bet manau eina suprasti, kad labai noriu įtempti Dženą, o ir kiekviename skyriuje būnantys būčiniai vėliau tikrai virsta banaliais. Dabar Lulu supranta, kad patinka Geibui, o ir ji pati eina dėl jo iš proto. Geibas kaip visuomet - neapsisprendęs, vėliau istorijoj sužinosit kodėl. Ateis laikas bus ir vaikas, kaip sakoma, o dabar jie laužia ledus ir elgiasi kaip labai labai labai geri draugai, kurie nori vienas kitą bučiuoti. Tikiuosi kažką paaiškinau, o jei šita prakalba tik užkniso nepykit :D Kažkaip užsimaniau pasiaiškinti…

Ir žinot - jei kyla klausimų, komentarai atviri ;}}

Važiavom namo tylėdami, tačiau jutau kaip ji nori kažką pasakyti. Ir pats norėjau kažką pasakyti. Bet ne tai ką ji norėjo išgirsti.

Liftu kilome taip pat tylėdami.

Tyla sekė ir įėjus į butą.

O tada ji mane prirėmė prie sienos. Tiesiogine to žodžio prasme.

- Geibai,- teištarė. Kilstelėjau antakį ir kreivai nusišypsojau. Lulu susiraukė. Mano šypsena dar labiau praplatėjo, o ji dar smarkiau susiraukė.

- Nežinau apie ką šneki,- pasakiau ir švelniai suėmiau jos rankas lyg norėdamas patraukti nuo savęs, bet iš tiesų tik ieškodamas dingsties ją paliesti.

- Aišku žinai,- Lulu žvilgsnis nukrypo į mano rankas ant josios. Ji vėl pakėlė akis į manąsias ir prisimerkė. Atsiduso ir atsitraukė. Lyg norėdama įsitikinti, kad niekas nesiklausys apsižvalgė, tada vėl atsisuko į mane.- Geibai,- pakartojo,- man nusibodo. Aš noriu žinoti ar tai… ar tai…

Įsitempiau supratęs ką ji turi omenyje ir išsigandau. Pirmą kartą gyvenime išsigandau! Bet vistiek stovėjau išmetęs savo “o man nusispjaut” išraišką ir laukiau kol ji baigs. Bet ji užsikirtusi sustojo, ir galiausiai paklausė tiesiai:
- Po velniais, Kingai, kas darosi? Ką reiškia visi tavo kvietimai, ir šokiai, ir Fredžio žvilgsniai?!- jos balsas kilo kaip ir tą vakarą po pasimatymo.

- Ką aš žinau ką tie Fredžio žvilgsniai reiškia? Aš tau koks žynys?

- Nesigilink į nereikalingą temą,- atkirto Lulu.- Tik prašau pasakyk, nes aš tai tikrai išprotėsiu. Ką man galvoti, a? Tai jis nori, kad būčiau jo Valentina, tai mes “tik draugai”.

- Mes ir esame draugai,- kiek tylesniu nei įprastai balsu įsiterpiau. Jos akys išsprogo ir ji bedė į mane pirštu dar labiau pakeldama balsą.

- Matai?! Mes tik draugai, o visas tas tavo pyktis, tie žvilgsniai… Spėju nežinai, nes neturi draugų - draugai taip nesielgia.

Primerkiau akis pusiau įniršęs - pusiau, nes negalėjau tinkamai ant jos pykti, kai ji atrodo štai taip; akys didelės, skruostai paraudę, lūpos pravertos… Ir ką ji, po velniais, žino apie mano draugus?

- Ir ko nutilai?- ji vėl prisiartino pati prisimerkusi.- Nes tai tiesa, ar ne?- Lulu staiga sustingo. Tada nusikvatojo.

- Kas tiesa?- norėjau išsiaiškinti kas būtent jai paaiškėjo.- Lulu?- tariau, nes ji visai nekreipė į mane dėmesio: kvatojo dvilinka ir viskas. Mano kantrybė baigėsi. Atsitraukiau nuo sienos ir priėjau prie jos.- Kas tau atrodo tiesa?- garsiai paklausiau. Ji atsitiesė, nusišluostė netikras nuo juoko ištryškusias ašaras ir smagiai nusišypsojo.

- Nesvarbu. Man viskas aišku, o tau atrodo visiškas niekas neaiškus. Labanaktis, Geibai,- nustebęs spoksojau į ją, kaip ji nusiavė juodus aukštakulnius ir vis dar kikendama nutipeno link laiptų. Net negirdėjau kaip lipa viršun. Tik vėliau pasigirdęs tylus durų trinktelėjimas pranešė, jog ji jau savo kambaryje.

Kas jai pasidarė aišku? Ką ji suprato? Negalėjau išmąstyti atsakymo, nes dėl vieno ji buvo teisi - aš pats nesigaudžiau kas darosi. Taip, aš ant jos pykau. Ir taip, aš ją nužiūrinėdavau - dažniau nei reikėtų. Gal. O Fredžio žvilgsniai tėra durni paerzinimai, kaip visuomet. Taigi kas jai aišku? Kad mes draugai? Tai jau pasakiau. Kad ji man patinka? Naaaa… šitai jau seniai turėjo būti aišku, net pats to neneigiu. Man patinka daug merginų… Kas dar jai galėtų būti aišku?

Nuėjęs į virtuvę įsipyliau stiklinę šalto vandens ir lėtai ją išgėriau, tada patraukiau į savo kambarį, į vonią, išsimaudyti. Kai gulėjau lovoje prieš akis stovėjo vien tik piktas, bet tuo pačiu ir toks mielas Lulu veidas. Su juo ir užmigau, nors, ačiū Dievui, nieko nesapnavau.

Kitą rytą pabudau sumautai anksti, žadintuvas ant naktinio stalelio taip garsiai čirškė, maniau susprogs galva. Ir tada prisiminiau, kad šiandien dar tik antradienis. Išvirtau iš lovos, tada išjungiau žadintuvą. Įsiklausiau - taip, apačioje jau vyksta judėjimas. Norėjau paskubėti, kad Lulu nespėtų pabėgti į autobusą.

Išsimaudęs ir apsirengęs kas antru laiptu nušokliavau žemyn, tiesiai į virtuvę. Joje plušo Betė, iš svetainės sklido įvairūs garsai, kas reiškė, jog jį valdo Liusė.

- Labas rytas, ponaiti Geibai,- pasisveikino Betė smalsiai į mane žiūrėdama. Nekreipdamas dėmesio pagriebiau keletą skrebučių.

- Ar matei Liusės auklę?- paklausiau Betės. Jos žvilgsnis pasidarė dar smalsesnis, o man pasidarė truputį nejauku.

- Taip, ponaiti Geibai.

- Nustok mane vadinti ponaičiu Geibu.

- Gerai, ponaiti Geibai.- Rimtai, kartais atrodo, kad Betė mane specialiai varo iš proto.- Panelės auklė žiūri su ja televizorių.

Na, bent tas padėjo.

Svetainėje iš tiesų sėdėjo Lulu su Liuse. Ir kaip ankščiau neišgirdau kaip jos abi juokiasi? Televizorius tebuvo kaip fonas - Lulu kuteno Liusę, ir jos abidvi juokėsi. Man tai priminė tą vakarą kai aš kutenau Lulu… Stop it, įsakiau sau. Move on. Yra svarbesnių reikalų.

- Labas rytas,- pasisveikinau taip, kad abi mane išgirstų. Lulu pakėlė besišypsantį veidą į mane, o Liusė vis dar kikendama ištarė:
- Laaaaaabaaas,- šį žodį sekė dar tuzinas krizenimų.

- Norėjau paklausti, ar Lulu nenorėtų su manimi važiuoti į mokyklą?

Lulu žvilgsnis pasidarė panašus į Betės. Kas darosi? Jaučiausi vis nejaukiau, bet nuo Lulu šypsenos keistai šiltai ir pakiliai.

- Lulu norėtų,- pasakė pati Lulu ir dar syk pakutenusi mano sesę pakilo.- Tačiau pirmiau norėčiau aplankyti Dženą - žinai, tą merginą, kuriai vakar iškviečiau greitąją?

Palinksėjau, nors vienintelis dalykas kurį paminiau iš vakar tai mūsų šokis, mūsų ginčas… Sumirksėjau.

- Gerai, bet tai galima padaryti ir po pamokų.

- Aš…- jau prieštaravo Lulu, bet aš ją nutraukiau.

- Aš nuvešiu.

Jos antakiai pakilo į viršų, bet išsyk nusileido. Jos akyse vėl atsirado tas žvilgsnis kaip vakar, kuris sakė, kad jai viskas aišku. O aš nieko nesuprantu. Damn! Būdama tokia paslaptinga man dar labiau susuka galvą.

- Gerai,- nusileido Lulu ir atsisukusi pabučiavo Liusės viršugalvį,- Kai grįšiu galėsim daryti viską, ką norėsi.

- Eiti į parką?- išplėtusi akis paklausė Liusė.

- Žinoma,- plačiai nusišypsojo Lulu. Pakilusi nuėjo pasiimti palto, tuo tarpu aš užsimečiau savąją striukę. Kai leidomės liftu jutau jos tą patį žvilgsnį ir man taip norėjosi sužinoti, išpešti iš jos visus atsakymus… Bet nusprendžiau, kad geriau tegu viskas teka pasroviui - kaip bus taip bus. Šitai buvo nauja man, Geibui Kingui. Bet staiga supratau, kad tai nesvarbu. Kol visa tai darysiu su ja.