Visą kelią iki namų tiek aš tiek Geibas tylėjome. Mano pasiteisinimas - šiandien per daug staigmenų, kad galėčiau plepėti, tuo labiau su Kingu. Jo pasiteisinimo, deja, nežinojau.

Kai tik grįžome iš karto pabėgau į savo kambarį. Man reikėjo bent akimirkos viskam apmąstyti, peržvelgti viską nuo A iki Z. Tačiau po mažiausiai dešimties minučių smegenys pavargo ir nuėjau ieškotis deramos suknelės šokiams. Išsimaudžiau, susitvarkiau plaukus, net nusilakavau nagus! Vėl! Lakuodama paskutinįjį prisiminiau praeitą vakarą kada Geibas čia buvo.

Žvilgtelėjau į laikrodį - pusė septynių. Laikas praskrido nejučia, o Geibas sakė šokiai prasidės septintą. Turėtume greitai išvažiuoti.

Be penkiolikos septynios užsivelku raudonąją suknelę ir pasiimu paltą. Nusileidžiu žemyn.

- Lulu!- išgirdau laiptų apačioje. Ponios Kerol King balsas pažadino mane iš robotiško funkcionavimo. Sumirksėjau kelis kartus ir greitai nusileidau žemyn.

- Taip?

- Maniau jau išvažiavot!- ponios King akyse išvydau nuoširdų susidomėjimą ir nuostabą.

- Ah, ne. Gal matėte Geibą?

- Todėl ir klausiu, brangute. Jis ne namie. Pamaniau, kad išvažiavote, juk septintą prasidės, ar ne?

Sustingusi vos sugebėjau palinksėti. Negaliu patikėti. Jis išvažiavo? Bet… bet… bet…

- Ar viskas gerai?- paklausė ponia King uždėdama savo ranką ant mano peties. Dar kartą linktelėjau. Bet sąstingis pamažu pasitraukė.

Ponia King nenuleido nuo manęs įdėmių mėlynų akių, o mano mintyse sukosi labai seniai užkastos Lulu planas. Aš važiuosiu į šokius - kodėl gi ne? Ir jei Kingas taip pokštavo… Papurčiau galvą ir staiga vėl išvydau ponios King veidą prieš save. Jos akys buvo susirūpinusios.

- Man viskas gerai,- tvirtai tariau. Užsimečiau paltą ir susisiautusi įkišau rankas į kišenes. Apčiuopusi kelis banknotus pusiau šyptelėjau ir pakartojau.- Man viskas gerai.

Ir daugiau nieko nepasakiusi išėjau. Nusileidau liftu, ir eidama ilgu foje retkarčiais vis pasidairiau naiviai tikėdamasi išvysti Geibą. Veltui. Kuo toliau, tuo labiau viskas atrodė sumeluota. Pokštas. Tačiau seniai užmiršta Lulu sumanė busti, atgimti. Gal tai ir geras dalykas - per ilgai buvau pastumdele. Tik nekenčiau to, kad Geibo pokštas mane privertė atgimti.

Susistabdžiau taksi. Laikrodis prie automobilio radio rodė be dešimties septynios. Na ir kas, kad pavėluosiu. Tikriausiai jis su Hana… Vaje vaje vaje, matyt visą laiką tai tebuvo spektaklis - nuo pat akimirkos kai Hana fucking Rodžers išpylė ant mano suknelės vyną. Uf, jau vėl pasiekiau keikimosi mintyse lygį. Kaži ar pavyks garsiai?

- Fuck,- tyliai pasakiau. Vairuotojas klausiamai pažvelgė į mane pro viršutinį veidrodėlį. Išsišiepiau.

Po septynių trys - taksi sustoja mokyklos stovėjimo aikštelėje. Išlipusi susimokėjau ir apsižvalgiau po blankią tamsą. Mokykla tiesiog švytėjo, bet stovėjimo aikštelėje tvyrojo prieblanda. Vis dėl to niekur Mercedes nemačiau. Nežinojau tai gerai ar ne.

Paspartinau žingsnį per smėliu nubarstytą takelį, kad nebūtų taip slidu. Kaip ankščiau nepastebėjau, kad vien prie įėjimo apie trys plakatai, pranešantys apie šokius, kabo.

Įėjau į mokyklą. Pavieniui vos vienas kitas mokinys stoviniavo, daugiausiai porelės. Stabtelėjau akimirkai čia, iš dalies vien tikėdamasi rasti Kingą. Su fucking Rodžers kur nors besilaižantį. Būčiau išspardžius jiems subines. Abiems.

Vis tokia pat įniršusi nuskubėjau prie sporto salės. Kuo arčiau tuo garsesnė darėsi muzika. Garsūs bosai drebino sienas ir grindis, truputį susvyravau ant aukštakulnių, kuriuos radau spintos gilumoje. Jų dėka buvau truputį aukštesnė ir neatrodžiau kaip vaikas.

Sporto salė dar nebuvo tapusi šokių aikštelė. Kaip įprasta pašoniais sustatyti stalai su pudingu ir pyragėliais, kelios kėdės. Kas mane prikaustė, tai salės papuošimas - “Ugnis ir Ledas” prisiminiau temos pavadinimą. Visa salė buvo nupuošta šviesia blizgančia medžiaga, kur ne kur folijos varvekliai. O nuo lubų krito ugnies liežuviai. Salė atrodė magiška, paslaptinga. Gniaužianti kvapą.

Bet jai nužvelgti vėlgi užtrukau neilgiau minutės. Tuoj pat pradėjau žvalgytis Kingo, Rodžers ar bent Fredžio. Bet nei vieno nesimatė. Tikriausiai dėl to kiek iš tiesų daug žmonių jau buvo susirinkę. Ir kas akimirką jų daugėjo. Nusprendžiau geriau nueiti prie stalų ir truputį atvėsti. Kad ir kokia prie susipažįstant su Geibu buvau karštakošė, šitai net ir man buvo per daug. Jaučiausi per karšta. Ir visai ne seksuolumo prasme.

Vos pasiekiau stalelį su punšu, prie manęs prisistatė mieloji Džena Makenzi. Savo juodus plaukus buvo dailiai susukusi ir sukėlusi į kuodą. Pavienios garbanos krito ant kaktos, suteikdamos Dženai porcelianinės lėlės įvaizdį. Vilkėjo ji raudoną, trumpą suknelę be petnešėlių ir juodus balerinos batelius. Atrodė pritrenkiančiai ir nekaltai, kiek nekaltai Džena gali atrodyti.

- Nesitikėjau tavęs čia rasti,- tarė pildamasi į vienkartinę stiklinę raudono punšo. Spėjau dėl dress code būsiu pataikiusi.

- Aš irgi…- nutęsiau toliau žvalgydamasi po salę.

- Ieškai savo pasimatymo?

Džena skambėjo keistai ne savimi… Tiksliau skambėjo kaip senoji ji, kai dar tik iš mandagumo bendravome. Bet buvom draugės ir mums būdavo linksma.

- Nežinau,- atsakiau visišką tiesą ir dar kartą pasižiūrėjau į Dženą. Ji vengė mano žvilgsnio.- Kas nutiko, Džena?

- Nieko,- greičiau nei reikėtų atsakė ji, kas tik patvirtino ją meluojant. Kas jau kas, bet aš tikrai nenorėjau kištis į jos reikalus. Bet jutau keistą norą ją paguosti.

- O kur tavo vaikinas?- paklausiau po kurio laiko.

- Nežinau,- pakartojo mano žodžius, tačiau jutau, kad sako tiesą. Prasidėjo kita daina. Truputį greitesnė už kitą, su daugiau būgnų. Grindys po mano kojomis virpėjo. Virpėjo ir mano krūtinė, jusdama ritmą. Užsimaniau šokti. Nepaminiau kada paskutinį kart šokau.

Įpročiu dar kartą nužvelgiau salę. Ir išvydau Fredį - su Hana, stovinčius visai kitame sproto salės gale, prie didžėjaus.

O pro duris įėjo Geibas.

Patiko (23)

Rodyk draugams